man sunku pradėti pirmuosius žodžius, kai viskam dar tik pati pati pradžia. Parašai žodį ir ištrini, rašai kitą ir vėl ištrini. Rodos viskas ką nori pasakyti skamba kvailai, vaikiškai, per daug optimistiškai. Galbūt. Bet aš noriu rašyti. Noriu, nes myliu viską, kas aplink mane. Vaikiškai krykštaudama džiaugiuosi rudenine šalna, krintančiais lapais, speigu ir varvančia nosimi, pavasariniais šiltais spinduliais, kutenančiais nosį ir lengvu vasaros vėjeliu. Džiaugiuosi žole po kojom ir saule danguje. Ir kiekviena diena, kuri atneša tą trupinėlį džiaugsmo, skatinančio irtis pirmyn, surinkti pilną saują ir dalintis, svarbiausia, dalintis su visais žmonėmis.
Aš myliu gamtą. Nežinau kodėl ir iš kur - niekad neturėjau nei senelių kaime, nei gėlių darželio, nemačiau kaip auga morkos ir neravėjau piktžolių. Nelaksčiau laukais ir nesikaitinau vidudienio saulėj. Užaugau mieste, lietuviškai dideliam, su automobiliais ir prekybos centrais, su kino teatrais ir kavinėmis. Kad ir kaip bebūtų, jaučiu, kad turiu nuo viso to kažkaip atplyšti, ištrūkti ir grįžti ten, kur gaučiau man taip trūkstamo "oro" - gamtos. Noriu pasiimti viską, ką duoda gamta, ką man dovanoja saulė, vėjas, lietus. Gyvybė. Aš noriu gyventi.
Tebūnie tau kiekviena diena lyg šventė!
Tavo, Po
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą